Demarkacinė linija ir jos potekstės

Be abejonės, įdomu mintimis dirstelėti, kaip atrodė mūsų krašto gyvenimas kokių 70 metų atgal. Tą vaizdelį ir bandė mums „nupiešti“ į Vidiškių gimnaziją atvykęs Antanas Žilėnas.

Atvykęs (2022-06-10) kartu su Birute Žemaitiene, susitikimo iniciatore. Svečias –knygų trilogijos „Parubežys ir parubežiniai“ autorius. Pradžioje trumpai išdėstysiu, ką buvęs tiltų ir kelių statybos inžinierius, dar žvalus, tvarkingas bei pasitempęs vyrukas papasakojo. Nuo Vaišniūnų, kertant ežerą link Meironių, toliau sukant į Vakarus iki Antalksnės, pro Linkmenis, praeinant šalia Labanoro pelkėm ir upeliais iki Dubingių raitėsi demarkacinė linija. Nuo 1919 iki 1939 metų. Jokiu būdu tai nebuvo „siena“, – o tik „kovos veiksmų sustabdymo linija“. Lietuvos valstybė nepripažino nei lenkiškosios administracijos užimtų žemių, nei neutralios zonos statuso.

Paprasti žmonės tą reiškinį matė dar kitaip. Anot Birutės Žemaitienės, ach, kokios gražios buvo lietuvių policininkų kepurės, tų, kurie iš mūsų pusės saugojo ruožą. Susitikimo metu salėje sėdėjo klasė vyresnio amžiaus moksleivių. Galbūt jie daug kartų važiavę pro Vaišniūnus, bet net girdint rimtą paliudijimą šiuolaikiniam žmogui sunku įsivaizduoti, jog toje vietoje buvo kažkokia skirtis, kad dieną naktį kažkas uniformuotas patruliavo, ir praeiti buvo problemiška.

Politinės to meto aplinkybės buvo štai kokios: 1918 metais įkūrę nepriklausomą valstybę, lietuviai netikėjo, kad ją kas nors puls. Bet kaimynas lenkas, padėjęs išvaryti raudonąją armiją, išvarė... ir pasiliko Lietuvoje, Vilniaus krašte. Buvo įkurta fiktyvi valstybė „Vidurinė Lietuva“, o 1922 m. kovo 24 d. Lenkijos seimas ją pripažino Lenkijos dalimi. Mat, šitie reikalai tempiasi dar nuo Abiejų Tautų respublikos, įkurtos 1569 metais. Tai respublika – Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės federacinė aristokratinė monarchija, ir lenkai XX a. pradžioje buvo apimti tęstinumo idėjų. Tiesa, savotiškų idėjų. Jų realizaciją tarpukario Vilniaus krašte A. Žilėnas pavadino „lietuvių tautos genocidu“. Anot svečio, Vilniuje plevėsavo lenkiškos vėliavos, krašte buvo naikinamos lietuviškos mokyklos, – taipogi skaityklos. Neleisdavo viešai kalbėti lietuviškai. Laikė lietuvius antrarūšiais. „Dievas nesupranta lietuvių kalbos“, – taip sakydavo lenkai. Apeliuodami į lietuvių... anot jų, pagonišką savastį.

Antano Žilėno tėvas būtent ir tarnavo kadaise Utenos ruože pasienio policininku. Jis pasakojo, kad pasieniečiai buvo patriotiškai nusiteikę, gerų fizinių duomenų, apsiskaitę. Vesdavo nusižiūrėję vietines mergeles. Iš pradžių iki 1924 m. liniją saugojo lietuvių kariuomenė. Po to tai buvo pavesta Vidaus reikalų ministerijai. Joje sukurtas specialus „Piliečių apsaugos departamentas“. To departamento žinioj ir buvo pasienio policija. Parubežys su Lenkija sudarė šešis rajonus, kurie atitiko apskričių ribas. Tai Zarasų baras, Utenos, Ukmergės, Trakų, Alytaus ir Seinų - Marijampolės baras.

1939 m. rugsėjo 1 d. prasideda antrasis pasaulinis, – vokiečiai užpuola lenkus. Rugsėjo 17 d. iš kitos pusės lenkus puola raudonoji armija. Per mėnesį Lenkija dingsta iš Europos žemėlapio. Iš Lenkijos į Lietuvą pasipylė didžiulė minia pabėgėlių. Tarp jų – virš penkiolika tūkstančių kariškių. Anot A. Žilėno, – Lietuva be jokios nuoskaudos (dėl Vilniaus krašto) priėmė nelaimėlius. Artinosi žiema. Reikėjo karius nuginkluoti, sutvarkyti dokumentus,
apgyvendinti. Kariškiai buvo apgyvendinami Kulautuvoje, Palangoje, dvaruose prie Ukmergės, Rokiškyje. Anot svečio, tą sutvarkymo darbą padarė vos keli žmonės. Beje, norintieji buvo perkeliami į pageidaujamą užsienio šalį, – daugiausia į Angliją, kur bazavosi
laikinoji lenkų vyriausybė. Tuomet tos vyriausybės ministras-pirmininkas ir lenkų ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas Vladislavas Sikorskis... atvyko pas Staliną į Maskvą. Kaip galvojate, - ko? „Neatiduok Vilniaus krašto lietuviams, palik lenkams“. (Atseit,
Lenkijoje sėkmingai kuriasi kolūkiai, – tai gerai sutvarkys ir Vilnių). Kaip matom, Stalinas nepaklausė.

 1944 metais, frontui smarkiai judant į Vakarus, pas generolą Ivaną Černiachovskį (vadovavusį Vakarų frontui, po to Trečiajam Baltarusijos frontui) atvyko lenkų Armijos Krajovos kariuomenės atstovai. Atvyko susijungę jau su rusų partizanais... ir pasisiūlė
padėti atkariauti Vilnių. Nežinoma, ar jie prisidėjo atkariaujant. Bet, kai Černiachovskis atkovojo Vilnių, lenkų spauda Vakaruose išplatino žinią, kad „Vilnius, ko gero, jau nebe Lietuvos“, o, ko gero, lenkų“ .

 Apie visus tuos įvykius Antanas Žilėnas parašė tris knygas bendru pavadinimu „Parubežys ir parubežiniai“. Bendrame Vidiškių gimnazijos ir Vidiškių gyvenvietės bibliotekos renginyje buvo pristatoma trečioji knyga, paskirta išimtinai Antanui Juodžiui, Utenos baro pasienio policijos viršininkui. (Antrojoje knygoje – du šimtai dvidešimt viena pasienio policininkų biografija.) Antano Žilėno rūpesčiu Linkmenyse pastatytas paminklas pasienio
policininkams.

„Gal many daug abydos“... autorius neslėpė, kad jaučia žmogišką nuoskaudą lenkų tautai. Jo manymu, visiškai nepelnytai nelaikančiai lietuvių lygiaverčiais. Pasak jo, jam lankantis Lenkijoje, anie visiškai ignoravo Lietuvos vardą bei indėlį į senąją konstituciją, – savo seime švęsdami konstitucijos dieną. O ta konstitucija priimta Abiejų tautų respublikoje. „Atkurti gerus santykius su Lenkija – jūsų mokiniai, užduotis“, – palinkėjo susirinkusiai jaunuomenei knygų autorius.

 Antanas Žilėnas, kaip šviesuolis ir rašytojas, padarė intelektualinį darbą neįpareigotas jokių institucijų, vedinas, vedinas savo vidinio balso. Todėl nesinori mesti jokio šešėlio link jo veikalų. Taigi kelios kritinės mano pastabos skiriamos ne šiam autoriui, tačiau jos skiriamos bendram lietuviškam kultūriniam mitologiniam fonui. Kurio įtakoje ir suformuluota daug teiginių. Juk santykiai su Lenkija, su lenkais – tai dar vienas istorinis mitas (šalia daugelio kitų istorinių mitų). Kas yra Lenkija? Jeigu įsiklausytume į potekstę A. Žilėno pranešimo, įtakoto lietuvių žinijos – tai „Lenkija yra baisių, klastingų ir nežmoniškų būtybių šalis“. Nes vien piktadarystės „vargšės, geraširdės, kilnios, bet silpnos Lietuvos atžvilgiu“. O Lenkijoje gyvena tokie pat žmonės. Be to, lenkai turi astronomą M. Koperniką, turi kompozitorių F. Šopeną, turi meno istoriką ir estetiką Vladislavą Tatarkievičių. Užtai lenkai žino, kas jie yra, ir juos žino pasaulis. Ir jie mato, kad lietuviai nieko šito neturi. Gal todėl ir yra pasakę, kad „Dievas nesupranta lietuvių kalbos“. Perfrazavus šį lenkų teiginį, tai jie mato kažkokį didelį trūkumą, kažkokią ydą lietuvių tautoje. O kokį trūkumą? Pabandykim išsiaiškinti, kodėl mūsų tautoje neiškyla intelekto titanai, – pasaulinės reikšmės meno ir mokslo žmones? Matyt, atsakymas paprastas, – lietuvių populiarieji, pripažintieji intelektualai vis kalba apie savo tautą. Jie, „nepakabina“ globalių, bendražmogiškų temų ir problemų. Vis apie save, savo kiemą. Vyksta kažkoks slopinimas tų žmonių, kurie pabando kalbėti plačiau ir lygiuotis ne vien į savo parapijos matmenį. O juk tautinės vertybės NĖRA UNIVERSALIJOS. Jeigu vengi bendražmogiškųjų universalijų, – tu pasmerki save nesuprasti supančio pasaulio. O nesuprasdamas, reaguoji neteisingai.

Kodėl vos tik kažkas pabando kalbėti intelektualiai bendražmogiškai, jis paniekinamai apšaukiamas „tu čia su savo filosofijom“...? Gerai, o tada žiūrėkim, kam šioje tautoje
atiduodama didžiausia ir BESĄLYGINĖ pagarba? Ogi VALDŽIAI. Žinot, aš skaitau šventą Raštą, ten labai aiškiai yra atsakyta į šį klausimą. Kai žmogus ar tauta negarbina Dievo, savo Sutvėrėjo... ji negali pasilikti kažko negarbindama. Žmogus prigimty yra religinė būtybė. Tai lietuviai VISĄ ŠIRDĮ yra atidavę savo valdžiai. Nesvarbu, pyksta, kritikuoja, vis tiek susitikę lenkiasi, šypsosi, garbina, gūžiasi iš baimės ir nuolankumo. Bet... tada... tos širdies nelieka visiems kitiems. Tiesiog nelieka. Nes žmogaus emociniai rezervai ne begaliniai. Valdžiai garbė... o kai idealistui bando išspausti dirbtinę šypseną, gaunasi tik grimasa, širdy jau nieko šilto nelikę. Viskas išdalinta viešpačiams. Net.. kartais pabando intelekto žmogui parodyti pagarbą, o rezultate vis tiek...išlenda... tik subtili neapykanta. Arba ignoruoja, negirdi jo, atvirai niekina ir primeta svetimas kaltes. Rezultate – niekada šios tautos intelektualinis potencialas nebuvo išpildytas. Mokytojai skundžiasi, kad jaunimėlis nesidomi mokslu. O kaip jie domėsis, kai tautos ore tiesiog sklando nepagarba intelektiniam darbui, kūrybinio darbo žmogui. Mat, nei dešros, nei apsiausto – nieko apčiuopiamo materialaus jis, intelektinės kūrybos žmogus, nepagamino. Lietuviai ...apskritų pragmatikų tauta, – nors ne visai amerikoniško tipo, – amerikonai yra atviri pragmatikai. Mūsiškiai gi maskuojasi esantys „kultūriniai“. Bet kaip realiame gyvenime tautiečiai pasielgia su raštingu žmogumi...tai savo veiksmais tiesiog paneiginėja savo tariamą kultūriškumą. Ta savo vaidyba nuoširdžiam, savotiškai naiviam kūrybos žmogui tokia visuomenė suteikia viltį. O kai jis atsipeikėja, kad tai netikra viltis, apgaulė...būna jau atidavęs daugybę savo jėgų. Ir jau savo problemose likęs vienas, visų išsižadėtas ir nereikalingas. Ta proga „desertui“ dar kuo nors ir apkaltintas. Kaip sakė Jėzus iš Nazareto: „Tėve, atleisk jiems, jie nežino, ką daro“.

Ir štai aš klausau Antano Žilėno, bet tuo pačiu pagalvoju apie salėje sėdinčius jaunuolius, ką jie girdi kalbančiajame. Kad juos realiai sudomintum, reiktų titaniškų ilgamečių pastangų. Baisi DEMARKACINĖ LINIJA buvo pravesta tarp ankstesnės kartos ir...
kompiuterinės-mobiliakinės kartų. Kartos nebesusišneka. O jei tarsi susišneka, tai tik regimybė. Iliuzija. Ir šita „demarkacinė linija“ dešimtis kartų blogesnė už visas politines problemas bei už visus jūsų praeities vaiduoklius. Senoji gi karta vis dar mąsto pasaulį per tuos anų laikų istorinių batalijų šablonus. Kalba, moko, giriasi ... ir nenori atsipeikėti, kad jaunimėlis jų...negirdi. Kol jūs, suaugusieji, vieni prieš kitus vaidinat „orių ir sėkmingų piliečių“ spektaklius, jaunoji karta ne tik gyvena už demarkacinės sienos, ši karta jau negirdi jūsų negrįžtamai.
 

Aidas Dolotovas