Nuaidėjo abiturientų paskutinis skambutis

Išeisi, palikęs vaikystę,

Pirmąsias klaidas, paauglystę,

Čia meilė pirmoji dar dūsaus ilgai,

Liūdės pamiršti sąsiuviniai.

Laiko upė tekės, jos užtvenkt negali,

Paukščiai grįžta, o tu išeini.

Kasmet gegužės pabaigoje abiturientų širdis virpina paskutinio skambučio aidai. Mūsų gyvenimas taip sutvertas, kad galimybių kupinos naujos pradžios visuomet persmelktos liūdnų atsisveikinimo žodžių ir išsiskyrimų. Gegužės 27-osios rytą visi žvelgėme į juos – pasitempusius, susikaupusius, rimtus, tačiau besišypsančius. Išlipę iš didingo limuzino, jie keliavo taku, kuriuo kiekvieną rytą į mokyklą ateidavo, tačiau šis kartas išskirtinis ir nepaprastas. Net sunku pagalvoti, ką jaučia abiturientas, stebuklingai peržengęs mokyklos slenkstį ir išgirdęs aidus, pranešančius apie dvylikos metų kelionės pabaigą. Atspėti galima tik viena – visų širdys virpa – tiek abiturientų, tiek jų klasės vadovo, mokytojų, draugų, tiek ir pirmokų, dar visai neseniai už rankų atvestų į naują, ryškią žymią paliekantį gyvenimo etapą, o dabar paleidžiančių dvyliktokus į visai naujus vandenynus. Būtent pirmokai ir atlydėjo abiturientus į paskutinio skambučio šventę, kurioje skambėjo daugybė sveikinimų, palinkėjimų bei patarimų.

Šventę pradėjome Lietuvos valstybės himnu, o mokytojų tarybos posėdžių sekretorė perskaitė gimnazijos direktoriaus įsakymą dėl leidimo laikyti brandos egzaminus. Visa paskutinio skambučio šventė buvo kelionė po įvairiausius gyvenimo laikotarpius – vaikystę, kuomet galėdavai išbėgti į lauką ir tiesiog džiaugtis mažais dalykais, vėjavaikišką paauglystę, savyje talpinančią pirmąsias intrigas, meilės istorijas, nuopuolius ir pakilimus, ir galiausiai – jaunystę, kuomet pečius slegia ne tik jaunatviškas maksimalizmas ir entuziazmas veikti, bet ir daugybė pareigų. Visais laikotarpiais šalia abiturientų buvo gimnazijos direktorė Jūratė Sveikauskienė, kuri pasveikino dvyliktokus šios gražios šventės proga, nuoširdžiai džiaugėsi jų pasiekimais ir linkėjo pačių didžiausių pergalių ir ryžto. Muzikinį pasirodymą dovanojo pirmokai, kurie savo nuoširdumu pavergė visų širdis ir privertė nusišypsoti bei džiaugtis. Šalia mokinio visuomet yra ir mokytojas – įkvepiantis, motyvuojantis, padedantis augti ir tobulėti. Abiturientus pasveikino pirmoji jų mokytoja Elena Abeciūnienė, buvusi klasės vadovė Ieva Čičelytė ir auklėtojas Irmantas Nalivaika. Gaila, tačiau neturime jokių galimybių perteikti to, kas buvo pasakyta, nes žodžiai skambėjo iš pačių širdžių gelmių ir palietė ne tik abiturientus, tačiau ir kitus mokyklos bendruomenės narius, o to, kas pasakyta širdimi, žodžiais neparašysi... Mokyklos metai pralėkė kaip vėjas – greitai, netikėtai, tačiau paliko didžiulę žymę kiekvieno gyvenime, todėl I klasės mokinė Austėja Akinskaitė abiturientams ir svečiams atliko dainą „Pasivykim vėją“, o 8 klasės mokinė Austėja Garnevičiutė gitaros stygomis priminė, kad abiturientų kelionė buvo pati įvairiausia, kupina rūpesčių, iššūkių, tačiau tokia, kurią visuomet bus gera prisiminti. Šventę vainikavo tradicinis dvyliktokų testamentas ir palinkėjimai, ne tik privertę nusišypsoti, bet ir truputėlį paraudonuoti.

Gal tai ir pabaiga, tačiau kiekviena pabaiga savyje slepia naują pradžią. Linkime abiturientams niekuomet nepamiršti paskutinio skambučio šventės metu išgirstų palinkėjimų ir patarimų, kurie, tikimės, nukeliavo tiesiai į jūsų širdies gilumą, nes tai, kas svarbiausia gyvenime, yra matoma širdimi, o ne akimis.

Linas Martinkėnas, III kl. mokinys