Rudeniu skambantys dešimtieji skaitymai Vidiškių dvare

Šį rudenį jau dešimtąjį kartą Vidiškių gimnazijos bendruomenė žodžio mylėtojus sukvietė į tradicine tapusią rudeninių skaitymų popietę. Kasmet kitomis, nors ir visuomet rudeniškomis spalvomis nuspalvintas kūrėjų susitikimas pradžiugina ir bendruomenę, ir patį dvaro šeimininką Kęstutį Mozerį, visada geranoriškai palaikantį vidiškiečių iniciatyvas. Juk stebuklai mūsų laukia tuomet ir ten, kai jau nebesitikime ir kur nesitikime juos sutiksią. Suaugusieji kažkodėl pamiršta, kad Dievas mėgsta slėptis spalvotuose lapuose. Tereikia išdrįsti juos sušiaušti ir su vaikišku pasitikėjimu nerti į jų sūkurį. Tik tuomet įmanoma pajusti, kaip skamba rudeniškai svaiginanti sielos minčių ir žodžių galia.

Skaitymų sumanytojos ir organizatorės pedagogės Vitalija Medzevičienė, Neringa Mudėnienė ir Danguolė Šalkauskienė pasistengė, kad kelios jaukiai praleistos valandos paliktų ir turinio prasme gilų įspūdį.

Renginį vedusios Vidiškių gimnazijos mokinės Austėja ir Liepa pačios dalinosi mintimis apie kūrybą. „Visada ruduo kažkoks įdomus ir nieko sau negaliu padaryti. Gal taip ir reikia. Tikriausiai nėra nieko banaliau nei rašyti eiles apie rudenį ar meilę, bet geriau negyvent, nei nerašyti, kai ranka pati vedžioja žodžius...“, – sakė Austėja, pakvietusi Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos poetus, skaitovus ir jaunuosius rašytojus.

Ignalinos Česlovo Kudabos gimnazijos jaunieji kūrėjai pristatė savo paruoštus kūrinius. Įdomu buvo klausyti jaunuolių ir kartu suvokti, kokią įtaką vaikams turi teatras ir pedagogas. Užsimerkęs galėjai suprasti, kuomet skaito režisierės Jolantos Narbutaitienės mokinys – visi kaip vienas.

Rašytojas tampa savimi nuolat eidamas nuo savęs prie kitų ir nuo kitų prie savęs, jis visados yra pusiaukelėje tarp grožio, be kurio negali apsieiti, ir bendrijos, iš kurios negali ištrūkti. Štai kodėl tikri rašytojai nieko nesmerkia, užuot teisę, jie įsipareigoja suprasti...

Įsiklausykim į savo kalbą. O ji mus nuves į savo pradžią. Esatį. Išduos senųjų žemdirbių, bitininkų, medžiotojų, žvejų, gintaro rinkėjų paslaptis. Įsiklausykim į kalbą, kurtą pagal tikrąsias žodžių esmes ir sąskambius. Išjaustą širdimi. Išnešiotą lūpose. Išsaugotą. Perduotą galop ir mums, skubančio įspūdžių amžiaus žmonėms.

Skaitymus dainomis Lietuvai ir apie Lietuvą papuošė vidiškietė Austėja. O po jos garbingą vietą scenoje užėmė Vidiškių gimnazijos skaitovai. Literatūra – visų pirma – svajonė ir jausmas, meilė ir neapykanta, apmaudas ir ilgesys, nuoširdus vaiko juokas ir mąstančio žmogaus sarkazmas, verksmas be ašarų ir rauda su ašarom... Viskas, kas žmogiška. Literatūra kiekvieno žmogaus gyvenime būtina, kaip scenai šviesa ir muzika. Pašalink iš scenos netikrą išorinį blizgesį, o iš gyvenimo iliuzijas – ar liks jose kas nors realaus, dėl ko verta gyventi ir sielotis?.. Parašytas žodis – pasikalbėjimas su savimi ir su draugu.

Viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Padėkos ir sveikinimo žodį tarė Vidiškių gimnazijos direktorė Jūratė Sveikauskienė, savo kalbą pradėjusi Justino Marcinkevičiaus eilėmis, bei Ignalinos rajono savivaldybės Švietimo ir kultūros skyriaus vedėja Gražina Mackonienė. Jau tradicija tapo ir rudeninių skaitymų vaišės – kvapni mėtų arbata ir nuostabaus skonio obuolių pyragas, kurį šiais metais iškepė mokytoja Danguolė.

Gal tikrai Vidiškių gimnazijos rudeniniai skaitymai ir lapuose besislepiantis Dievas turi kažką bendro? Čia beaugančių dviejų vidiškiečių Jorilės Stravinskaitės (šiuo metu mokosi Ignalinoje) ir Mijos Berlinskaitės širdelėse užgimusi žodžio galia jau įamžinta pirmosiose jų knygelėse.

Lina Raginytė