Paskutinio skambučio šventė

Norisi pasakyti daug gražių žodžių, o jų nėra… Gegužės 30-ąją, po dvylikos metų, praleistų mokyklos suole, nuskambėjo paskutinis skambutis Vidiškių gimnazijos XXVIII laidos abiturientams. Graži ir jauki šventė, kupina įvairių emocijų, o žodžių nėra… Kodėl? Gal todėl, kad norisi, jog pavyktų puikiai. Atmetimo būdu stengiesi surasti kažkokius ypatingus žodžius, jų derinius ir supranti, kad nei vienas netinka…Žiūri į tuščią ekraną, į klaviatūrą, o žodžių nėra… Panašiai turbūt jaučiasi ir mokytojai, kasmet išlydėdami mokinius ir paskutinį kartą tardami padėkos ir atsisveikinimo žodžius. Panašiai turbūt jaučiasi ir patys mokiniai egzaminų metų, kai žino daug, pasakyti nori dar daugiau, o nei minčių, nei žodžių nėra...

Trečiadienio rytas Vidiškių gimnazijoje visiems buvo kitoks: kiekvienas turėjo savo užduotį šią išskirtinę bendruomenei dieną. Pirmokėliai su mokytoja Elena Abeciūnienė rengėsi abiturientų palydėtuvėms aidint paskutiniam skambučiui. Žinoma, kiek kurioziškai skamba Paskutinio skambučio šventė šiais laikais, nes dabar mokyklose jokie skambučiai neskamba, o vietoj jų groja muzika. Nežinau, kuo prasikalto tikrieji skambučiai mokykloms, bet yra taip, kaip yra. Gal vertėtų sugrįžti prie skambučių? O jei ne, gal tada ir šventės turėtų vadintis kitaip. Nežinia, kaip dėl kitų mokyklų, bet Vidiškių gimnazijos bendruomenė saikingai „moderni“ ir labai išradinga, tad tikrai ką nors unikalaus sugalvos.

Abiturientai ir jų auklėtoja Audronė Krikščionaitienė puošėsi, gražinosi, repetavo paskutiniam teisėtų šeimininkų žodžiui, trečiokai (vienuoliktokai) su mokytoja Vitalija Medzevičiene pūtė ir sprogdino balionus, taisė ir braukė scenarijų. Jaudulys virpino ir juos, nes šiandien jiems perduotos gimnazijos šeimininkų teisės ir pareigos. Iš tikrųjų visa bendruomenė tarsi ir pakylėta, tarsi išsiblaškiusi – visi žino, kad po šios dienos visiems viskas bus kitaip, visų pozicijos keisis.

Lygiai vidurdienį, aidint plojimams ir skambant džiaugsmo šūksniams, devyniolika abiturientų, įsikibusių į pirmokėlių rankeles įžengė į mokyklos salę. Juos pasitiko vienuoliktokai ir mokyklos direktorė Jūratė Sveikauskienė, pavaduotoja ugdymui Diana Samoškienė, tėveliai ir mokyklos bendruomenė.

Abiturientus sveikino ir viso ko nuostabiausio linkėjo pirmoji mokytoja Jūratė Šalkauskienė, tėvų atstovai, pirmokėliai. Visą pundą padėkų, diplomų ir medalių, gautų iš įvairių institucijų, abiturientams išdalijo mokyklos vadovė J. Sveikauskienė ir pavaduotoja ugdymui D. Samoškienė, pasieniečių būrelio vadovas Andrejus Matvėjevas.

„Pirmiausiai noriu pasveikinti sėkmingai baigus vidurinio ugdymo programą. Į šią dieną ėjote dvylika metų. Jūs daug dalykų išgyvenote šioje mokykloje. Jūsų buvo gausu visur. Čia, mokykloje, jūs išaugote į asmenybes. Didžiuojuosi ir džiaugiuosi jūsų klase. Šiandien mokyklinio gyvenimo rašinyje dedame tašką. Tai, ką parašėte ir išgyvenote, lieka čia. Toliau prasideda naujas gyvenimo etapas, kuriame bus daug išbandymų laisve“, – sakė direktorė J. Sveikauskienė.

Smagi akimirka ir jų nusipelniusiems, ir visai bendruomenei. Jaunosios dainininkės dovanojo keletą muzikinių kūrinių.

Kai apie kelionę, prasidėjusią 2015 m. ir trūkusią iki šiandien pasakojo abiturientų auklėtoja A. Krikščionaitienė, daugelis salėje nebesulaikė ašarų. „Mano kelionė buvo ypatinga, nes ir mano pakeleiviai nepaprasti.  Jie šoko, grojo, sportavo, kepė skaniausias  picas ir skanumynus, varžėsi ir nugalėdavo, rašė eilės, mylėjo, vaidino karnavaluose, grojo mano nervais ir juokino iki ašarų, dovanojo gražiausias gėles ir daugybę širdelių. Kartu su jais mes stebėdavome mėnulį, kartu braidėme jūroje, kartu naktį šokinėjome ant batuto, kartu slėpėmės nuo „zombių“... Bet ši kelionė baigėsi. Jums beliko pasidalinti žiniomis, pademonstruoti gebėjimus ir ruoštis naujai kelionei. Aš noriu padėkoti visiems, kurie lydėjo šioje mūsų kelionėje. Aš virsiu kavytę ir lauksiu jūsų parbėgančių, nes juk dar ne išleistuvės, prieš akis dar egzaminai. Linkiu jums sėkmės, parodykite, ką galite, nudžiuginkite save ir tuos, kam svarbūs rezultatai ir skaičiukai, bet prisiminkite, mano brangieji, aš jus myliu ne už skaičiukus“, – kalbėjo vadovė A. Krikščionaitienė.

Trečiokai (vienuoliktokai) pateikė ir smagių staigmenų. Apkeliavę mokyklą jie pakalbino sutiktus moksleivius ir įrašė jų nuomonę apie abiturientus ir palinkėjimus jiems, o sumontuotą reportažą pademonstravo visai bendruomenei šventės metu. Reportažą papildė nuotaikinga nuotraukų mozaika, kurioje užfiksuota labai ryški kiekvieno abituriento vystymosi raida: nuo vystyklų ir paskutiniojo skambučio aido.

Bene laukiamiausia akimirka – abiturientų testamento skaitymas. Tai humoru padabintas momentas, kuris gali ir pakylėti, ir prislėgti. Jokios mokyklų vadovų ataskaitos neprilygs šiam testamentui. Vienu taikliu sakiniu ar palinkėjimu pateikiama šimtaprocentinė analizė. Ir ne šiaip visi mokytojai bei vienuoliktokai nerimaudami laukia testamento skaitymo akimirkos – tai akistata su savimi, tarsi su kalbančiu ir nemeluojančiu veidrodžiu.

Kelios valandos praskriejo vienu įkvėpimu. Jauki ir graži bendruomenės šventė, kurioje dėmesys ir pagarba buvo skirta kiekvienam: mokyklos budinčioms, valytojoms, virėjoms, vairuotojams, mokytojams ir administracijai, pirmokams ir abiturientams bei jų tėvams ir visiems mokiniams bei svečiams. Niekas niekada neprilygs mažos, bet jaukios bendruomenės, kurioje žmogiškumas tebėra vertybė, dėmesingumui džiaugsme ar liūdesyje.

Lai būna taip, abiturientai, kaip turi būti, nes kiekviena diena ir jos išgyvenimai bei sutikti žmonės – patirtis, augimas ir judėjimas pirmyn.

Lina Raginytė

Daugiau nuotraukų galite pamatyti čia.