Kelionė į pajūrį

Kai vasaros kaitra skverbiasi pro klasės langus, o išdykėliai saulės spinduliai siaučia vadovėlių lapuose, išsėdėti pamokose darosi vis sunkiau ir sunkiau. Tada ir šauna mintis į kuprinę susikrauti ne knygas, o būtiniausias išgyvenimo priemones ir leistis į kelionę. Sako, kad tam žmogui ir duotos kojos, o ne šaknys.  O jeigu dar gauni geltonąjį autobusėlį, tai keliauti gali pašvilpaudamas. Kadangi šiuolaikinis žmogus į gyvenimą pratęs žvelgti ne pro rožinius akinius, o pro telefono ar fotoaparato objektyvą, apsiginklavome ir jais savo kelionę pavadinę „Objektyve – lankytini pajūrio kraštovaizdžio objektai“.

Kelionę susiplanavome nei ilgą, nei trumpą – per tris dienas iki pajūrio ir atgal. Grupė I, II gimnazijos klasių mokinių ir juos lydinčių mokytojų birželio 5 dieną anksti ryte pajudėjome link Šiaulių. Nors tai dar ne pajūris, tačiau negalėjome praleisti progos aplankyti Jurgaičių piliakalnį, dažniau vadinamą Kryžių kalnu, įspūdingu nesuskaičiuojamų kryžių gausa, iš kurių 53 įrašyti į Kultūros paveldo registrą. Sustojome ir Šiauliuose, kur aplankėme miesto simbolį – Šaulio skulptūrą ir Talšios ežero pakrantę bei čia stovinčią Geležinės lapės skulptūrą, kurioje įmontuota plieninė širdis ir kapsulė su iškaltais palinkėjimais ateities kartoms. Labai tikimės, kad ten yra palinkėta gyventi taikiai, nes kitas kelionės objektas – Šaltojo karo muziejus – privertė susimąstyti apie karinių konfliktų keliamą grėsmę. Tokio pobūdžio muziejaus ekspozicija įrengta viename pirmųjų Sovietų Sąjungos buvusiame požeminiame balistinių raketų paleidimo komplekse. Visos čia dislokuotos raketos buvo nutaikytos į Vakarų Europos miestus ir kartu su kitomis antžeminėmis raketų paleidimo aikštelėmis Lietuvoje buvo pajėgios sunaikinti visą Europą. Ekspozicijoje išlikusi ir dabar dar Rusijos naudojama Ukrainos miestams apšaudyti raketa „Grad“.

Nors savo poilsiavietę Šventojoje pasiekėme gerokai po pietų, tačiau įsikūrę nameliuose „Po Švyturiu“ vėl sėdome į autobusą ir vykome į Darbėnuose esantį didžiausią Europoje Japonišką sodą. Tai meistro iš Japonijos Hajime Watanabe ir gydytojo Šarūno Kasmausko pagal senąsias japoniško sodo tradicijas, atkartojant natūralią gamtą, kur nei vienas elementas neturi išsiskirti iš kitų, kuriamas sodas su bonsai medelių kolekcija, akmenų zen sodu, sakuromis ir tvenkiniais – susikaupimo ir savęs pažinimo vieta. Grįžę į Šventąją skubėjome pasisveikinti su jūra ir palydėti saulės. Ramus saulėlydis žadėjo gražią rytdieną.

Antrąją kelionės dieną pavadinome „Misija Palanga“. Susiskirstę grupelėmis po 4 ir gavę į rankas užduotis ir žemėlapius mokiniai savarankiškai aplankė žymiausias Palangos vietas. Ant Birutės kalno skaitė Maironio eilėraštį „Nuo Birutės kalno“, Prie Gintaro muziejaus kūrė mįsles apie gintarą, prie skulptūros „Eglės žalčių karalienė“ bandė įtikinti Žilviną nevesti Eglės ir taip išvengti liūdnos pasakos pabaigos, Tautos vado ąžuolo papėdėje sakė iškilmingą kalbą apie Vidiškių gimnaziją, prie Kurhauzo dainavo dainas apie Palangą, lipo į Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčios apžvalgos aikštelę ir fotografavo Palangą iš paukščio skrydžio, ieškojo Simpsono gatvės ir kalbėjosi su Mardže, J. Basanavičiaus gatvėje ieškojo patinkančio objekto ir kūrė jam reklamą, o ant Palangos tilto vaidino susitikimą su klasioku po 20 metų. Video įrodymus apie atliktas užduotis siuntė į kelionės Messenger grupę, nes vakare laukė išradingiausiai atliktos užduoties rinkimai ir apdovanojimai. Visiems iki pietų pavyko atlikti užduotis, todėl iki pavakarės galėjo mėgautis saule ir jūra, o vakare pasivaikščioti po Šventąją, paplūdimyje pažaisti tinklinį, palydėti saulę ir skubėti poilsio.

Ankstų trečiadienio rytą susiruošę ir susikrovę daiktus išvykome į šalia Letūkų esančius Babilono sodus. Babilono sodai – žymiausių pasaulio pastatų miniatiūrų parkas. Dalyvavome edukacijoje „21 pasaulio stebuklas“ ir per valandą apkeliavome Europos, Azijos, Afrikos, Amerikos bei Australijos žemynus. Pusvalandį gidė mums pasakojo apie skirtingus pastatus: Big Beną, Eifelio bokštą, Pizos bokštą, Londono Tauerio tiltą, Koliziejų ir  kitus, likusį laiką savarankiškai vaikščiojome po parką ir domėjomės pastatais. Visus labiausiai stebino ir žavėjo smulkios miniatiūrų detalės. Vėliau susirinkome kupole ir gavome po kryžiažodį. Kol sprendėme, gidė mus vaišino šilta arbata, o atsisveikinimui padovanojo po saldžią dovanėlę.

Toliau mūsų laukė mokytojos Sonatos užduotis – aplankyti ir nusifotografuoti prie į Gamtos paveldo objektų sąrašą įtraukto Olando kepurės skardžio. Olando kepurė nuo seno buvo orientyras jūreiviams ir žvejams, nes apaugęs pušimis ir ąžuolais gerai išsiskyrė smėlio lygumoje. Nuo skardžio atsiveria jūros vaizdas su stačiais krantais ir akmenuotais paplūdimiais, vaizdingose vietose sukurtas pasivaikščiojimams skirtas parkas. Atlikę užduotį, pajudėjome link Klaipėdos. Iš Senosios perkėlos keltu kėlėmės į Smiltynę ir kulniavome iki Lietuvos jūrų muziejaus. Apžiūrėjome gausias ekspozicijas, tačiau įspūdingiausia buvo tai, kas gyva: juokingai išdidūs frakuoti pingvinai, galimybė pakasyti papilvę virš galvos praplaukiančiam rykliui, pasijuokti iš tinginukų ruonių, stebėti karališkus jūrų liūto nardymo ypatumus... O kur dar interaktyvios edukacijos! Prisipažinsime – jėgų pasivaikščiojimui po Klaipėdos senamiestį neliko. Kai kam pritrūko jėgų ir iki kelto sugrįžti, todėl dardėjo kaip trys karalienės arkliuko traukiama senutėle karieta, o po senamiestį pasidairėme tik pro autobusėlio langą.

Žinot, tiesą sako žmonės, kad savam krašte ir tvoros žydi. Taip ir mums pačios mieliausios duobės buvo kelyje ties Palūše, gražiausias bažnyčios bokštas – kylant Vidiškių kalniuku, labiausiai pasiilgti žmonės – namiškiai, gražiausi sapnai – ant savos pagalvės, o patys gražiausi kelionės įspūdžiai, kuriais dalijamės su jumis, – foto galerijoje po tekstu.