Vilnius vakar, šiandien ir rytoj

Gegužės mėnuo mums, II klasės mokiniams, buvo gan intensyvus. Atsiskaitymai, kalbėjimai, projektai ir dar PUPP. Labai norėjosi ir papramogauti... Mokslo metų pradžioje buvome susiplanavę dvi ekskursijas – viena pažintinė, o kita ugdomoji.

Gegužės 13-ają kartu su mokytoja Nadiežda Stefanskaja ir vadove Vitalija Medzevičiene vykome į Vilnių. Žingsniuodami Vilniaus senamiesčio gatvėmis dažnai net nesusimąstome apie gausybę mus supančių istorijos paminklų, įspūdingos praeities liudininkų. Juk kone kiekvienas pastatas turi savo turiningą biografiją, menančią ne vien tik garsius įvykius bei istorines asmenybes, bet ir kasdieninį daugelio miestelėnų kartų gyvenimą. Ekskursijos metu aplankėme Literatūrinį muziejų. Muziejaus istoriją papasakojo gidė, apžiūrėjome ekspoziciją. Norėjome sužinoti daugiau... Po ekskursijos muziejuje nuvykome į senamiestį ir šalia Adomo Mickevičiaus paminklo laukėme gidės Ilonos, su kuria keliavome į Paupį ir Užupį. Užupis – Vilniaus miesto dalis, esanti į rytus nuo Senamiesčio, dešiniajame Vilnios krante prie jos žiočių.nTai gana uždara teritorija, kurią iš trijų pusių nuo senamiesčio skiria upė, iš kitos pusės yra stačios kalvos ir pramoninis rajonas. Mums labai patiko vaikščioti ir klausytis, ką pasakojo gidė. Po visų pasivaikščiojimų norėjosi šiek tiek pasiilsėti ir pavalgyti. Tad nuvykome į Akropilį.

Gegužės 20-tają vėl vykome į Vilnių. Čia susitikome su poetu ir tarpdisciplininių menų kūrėju Juliumi Žėku, kuris yra baigęs skulptūros, fizikos, lietuvių filologijos, literatūrologijos, kultūros vadybos ir politikos studijas. Jis kuria, organizuoja ir kuruoja įvairius kultūros, meno bei neformaliojo švietimo projektus. Ekskursiją jis pradėjo Valdo Papievio žodžiais ,,...ir tarp tų tūkstančių, dešimčių tūkstančių miestų yra vienui vienas, vienintelis miestas, kuris yra tavo, kurį susirasti – tai susirasti save“... Kas bendra tarp bažnyčios, bravoro ir Dalai Lamos; prezidentūros, beprotnamio ir šunų; pagonių ir Puškino senelio? Į šiuos ir panašius klausimus buvo atsakyta „Bohemiškojo Vilniaus“ pasivaikščiojimo metu. Miesto paveikslas buvo piešiamas neįprastais rakursais – per čia gyvenusių ir veikusių žymių žmonių bei bohemiečių vardus ir istorijas. Maršrutas vinguriavo nuo siauriausių gatvelių iki giliausių požemių; nuo apgriuvusių celių iki modernių interjerų. Ekskursiją pabaigėme ant Altanos kalno. Buvome pavargę, bet linksmi, nes laukė maudynės Vichy parke.

Ieva Jasiukianecaitė, II klasės mokinė