Kaip matematika susiejo Vidiškes ir Pekiną

Kai kalbama apie Mokytoją ir Mokinį, dažnokai (jei tai ne Tarptautinė mokytojų diena ar Paskutinio skambučio šventė) tarp šių giminiškų daiktavardžių lyg neišvengiamas balastas įsiterpia ne itin giminiški ir ne itin pozityvūs mokyklinės kasdienybės rutiną apibūdinantys žodžiai. Tikriausiai todėl labai norisi dalytis kita patirtimi, kurią gali sukurti išmintingas mokytojas ir žingeidus mokinys. Tiksliau, dabar jau buvusi mokinė.

Tas mokytojas – Vidiškių gimnazijos matematikos mokytojas metodininkas Dainius Vaitkevičius, o mokinė – 2012 m. abiturientė Kamilė Nalivaikaitė Hong. Prieš 14 metų matematikos pamokose užsimezgęs jų ryšys (Kamilė matematiką mokėsi puikiai, kaip ir visus kitus dalykus) tęsiasi iki šiol. Baigusi gimnaziją ir Vytauto Didžiojo universitete pasirinkusi Rytų Azijos šalių kultūrų ir kalbų bakalauro studijų programą, Kamilė susidomėjo Japonijos, Korėjos ir Kinijos regionų etniniais, kultūriniais, socialiniais bei politiniais procesais bei mokėsi šių egzotiškų šalių kalbas, kinų pasirinkusi kaip pagrindinę Rytų Azijos regiono užsienio kalbą. Vėliau pagal mainų programą išvyko studijuoti į Pekine įsikūrusį Kinijos Minzu universitetą (Minzu University of China/中央民族大学), kur ir prasidėjo didžioji meilė kinų kalbai. Kai Kamilė grįždavo į namus, dažnai matydavome ją gimnazijoje bendraujančią su klasės auklėtoja Jurgita Raketiene, anglų ir vokiečių kalbų mokytoja metodininke, su mokytoju Dainiumi Vaitkevičiumi ir kitais mokytojais, nes visiems buvo įdomi Kamilės patirtis, o ji noriai dalijosi savo įspūdžiais. Bendravimas nenutrūko ir tada, kai po studijų Lietuvoje ji nusprendė sugrįžti į iš pirmo žvilgsnio pamiltą Pekiną. Per studijų metus mokytojo Dainiaus ir buvusios mokinės ryšys peraugo į draugystę, palaikomą ne tik išmaniosiomis technologijomis, – mokytojas Dainius Kamilės kvietimu dvi savaites viešėjo Pekine, sužavėjusiame savo didingumu ir daugybe lankytinų objektų, o Kamilė, grįžusi atostogų į Lietuvą su draugais kinais, padedama mokytojo Dainiaus, supažindina juos su mūsų šalimi, jos istorija ir kultūra. Ir šiemet Ignalinos miesto šventėje galėjome sutikti juos, aprodančius miestą kinei merginai, labai gražiai kalbančiai lietuviškai. Pasirodo, tai buvo Kamilės studentė, nes dabar Kamilė dirba Pekino tarptautinių studijų universitete (Beijing International Studies University /北京第二外国语学院) ir moko kinus savo gimtosios kalbos, mat čia įsteigta lietuvių kalbos bakalauro studijų programa. Užsienio kalbos ir turizmas yra dominuojančios šio universiteto disciplinos, todėl besidomintys kitomis šalimis asmenys neretai pasirenka šią aukštojo mokslo instituciją. Šiuo metu universitete mokosi 13 nuostabių Lietuva ir jos kalba besidominčių bakalaurantų.

Tapę kolegomis, Dainius ir Kamilė atrado dar daugiau bendros veiklos ir praėjusį ketvirtadienį tiesiogiai susijungė bendrai pamokai, kurios pagrindinė tema – švietimas Lietuvoje. IV kl. gimnazistai ir atviroje pamokoje dalyvavę mokytojai galėjo tiesiogiai lietuvių kalba bendrauti su kinų studentais ir jų dėstytoja.

Iš išmaniojo ekrano mums mojo trylika gerai nusiteikusių ir nuoširdžiai besišypsančių dvidešimtmečių jaunuolių. Smagu buvo sužinoti, kad kiekvienas iš jų be savo tikrojo vardo yra pasirinkęs ir lietuvišką, todėl susipažinome su Lina, Rasa, Aušra, Liepa, Adu, Rita, Saule, Vėju, Luku, Vilte, Egle, Mantu ir Ąžuolu (beje, šį vardą pasirinko mergina, nes labai jai patiko). Lietuvių kalbos jie mokosi trečius metus, todėl apie save pasakojo lietuviškai. Klausydami jų jautėme didžiulę pagarbą šiems jauniems žmonėms, kurie tardami kiekvieną lietuvišką žodį stengiasi ištarti jį taisyklingai. Po abipusio prisistatymo atėjo klausimų-atsakymų eilė. Kiekvienas iš dalyvaujančių galėjo pasirinktam mokiniui užduoti po klausimą ir išklausyti lietuvišką atsakymą. Klausimų buvo įvairių – nuo mokomųjų dalykų pasirinkimo, karjeros galimybių, kelionių iki mėgstamiausių patiekalų, muzikos stilių ir turimų augintinių. Kamilės pasiteiravome, kokiu tikslu kinų studentai renkasi studijuoti lietuvių kalbą, ir sužinojome, kad po lietuvių kalbos studijų absolventai paprastai įsidarbina Užsienio reikalų ministerijose, ambasadose, vertimo įmonėse ar tampa vykdomų tarpvalstybinių verslų tarpininkais – vertėjais.

Trumpas tas pamokos laikas, nes kuo toliau, tuo labiau mezgėsi kalba, aiškėjo bendri pomėgiai ir net asmeninės simpatijos, todėl buvo nuspręsta ir toliau bendrauti ne tik nuotoliu, bet ir, atsiradus galimybei, pasimatyti. Tai štai už ką turime būti dėkingi matematikai, per ≈6659,45 km atstumą sujungusiai Vidiškes ir Pekiną. Ir tai tik vienas pavyzdys Lietuvos Respublikos Seimui ir Vyriausybei, užsimojusiems prieš mažas gimnazijas ir pasiruošusiems jose padaryti neprieinamą vidurinį ugdymą dėl mistinio skaičiaus 21 (tiek privalo būti mokinių vidurinio ugdymo klasėje), kad ne klasės mokinių skaičius apsprendžia ugdymo prieinamumą ir kokybę, o Mokytojas ir Mokinys. Palikime pastarajam spręsti, kokioje gimnazijoje jis nori pradėti kurti savo, o tuo pačiu ir Lietuvos, ateitį.

Diana Simaškienė, direktoriaus pavaduotoja ugdymui