Kol atsimename – tol jie gyvi mūsų širdyse

Birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, mūsų gimnazijos bendruomenė rinkosi į simbolinę ir skaudžią istorinę vietą – skverą prie Ignalinos geležinkelio stoties. Čia, prie didingo Kryžiaus tremtiniams, kartu su visa Ignalinos rajono bendruomene paminėjome 85-ąsias masinių trėmimų metines. Dangumi besitęsiantys pilki debesys ir prapliupęs lietus tarsi atkūrė tą lemtingą 1941 metų birželį, kai tūkstančiai lietuvių buvo jėga išplėšti iš savo namų ir gyvuliniais vagonais išvežti į nežinią. Šaltas lietus nesumažino susirinkusiųjų rimties – priešingai, jis tapo simboliniu priminimu apie mūsų tautos iškentėtas ašaras, skausmą ir nepalaužiamą viltį. Minėjimo metu prisijungėme prie pilietinės akcijos „Atminties neištremsi“. Nepaisydami nepalankių oro sąlygų, mokiniai ir mokytojai patys skaitė bei susikaupę klausėsi skelbiamų Ignalinos krašto tremtinių bei politinių kalinių pavardžių ir likimų. Kiekvienas ištartas vardas aidėjo kaip gyvas liudijimas, kad istorinė atmintis mūsų širdyse yra gyva. Prie paminklo sužibusios atminties žvakutės ir padėtos gėlės tapo mūsų pagarbos ir dėkingumo ženklu tiems, kurie ištvėrė Sibiro šaltį, alkį ir pažeminimą, bet išsaugojo Tėvynės meilę. Palikdami lietaus merkiamą skverą, išsinešėme ne tik rimtį, bet ir pasididžiavimą savo tautos stiprybe. Šiandien mes esame tie, kurie neša atminties deglą toliau – kad ateities kartos žinotų, kokia brangia kaina buvo išpirkta mūsų laisvė.

Simonas Cicėnas, II klasės gimnazistas