TRYS LIETUVOS PER VIENĄ DIENĄ

Kai balandžio 24 dienos rytą geltonuoju pajudėjome nuo gimnazijos, nesitikėjome, kad kelionėje ne kartą susidursime su magišku skaičiumi „trys“. Bet apie tai vėliau. Jau lyg ir tradicija tampa, kad gimnazijos darbuotojai atšilus orams sėda į autobusą ir pajuda pažintiniu maršrutu. Šį kartą pasukome Rokiškio link.

Graži ta mūsų Aukštaitija –tai kalvelė, tai įlomėlė, čia miškelis, ten ežerėlis... Tik spėk dairytis, nes vienoj pusėj pievoj gervės stypčioja, kitoj – laputė nuo kažin ko sprunka, tolėliau stirnų pulkelis ramiai ganosi... Jau ir taip įdomu buvo, tačiau kai prisijungė mūsų kelionės gidas Evaldas Dumbravas, tai ne tik akys plačios buvo, bet ir ausys stačios. Kadangi dangus niaukėsi žadėdamas pravirkti, tai pirmiausia skubėjome į Ilzenbergo dvarą. Išklausę vietinio gido pasakojimo, apžiūrėję dvaro menes, padegustavę dvaro ūkio produktų, skubėjome pasivaikščioti po didžiulį ir puikiai prižiūrimą parką. Ilzenbergas yra tarp dviejų ežerų: Ilgio ir Apvalaso, kuris žiūrint iš viršaus atrodo kaip Lietuvos teritorijos forma. Gaila, bet vis smarkiau ašarojantis dangus sutrukdė pasigrožėti išpuoselėta dvaro aplinka ir gamta.

Autobusėlio valytuvams įnirtingai braukiant lietų, riedėjome į Salų dvarą. Nustebinti mūsų užsispyrimo nenukrypti nuo maršruto, debesys ėmė sklaidytis, todėl dvaras ir parkas, esantys Dviragio ežero saloje, iš paukščio skrydžio irgi primenančioje Lietuvos žemėlapio kontūrus, pasitiko svetingiau nei Ilzenbergas. Dvaro edukacinės erdvės (parodų salė, dirbtuvės) yra patrauklios ir mažam, ir dideliam. Rūsyje veikiantis restoranėlis nustebino padavėju-robotu, kuris ne tik aptarnauja lankytojus, be gali pasveikinti su gimtadieniu. Dar rūsyje radome keistai mistišką būrimo kambarį. Būrėja tikriausiai kažkur ant šluotos skraidė, todėl pasibūrėme sau patys. Pasivaikščioję viename seniausių parkų Lietuvoje, judėjome toliau.

Kamajuose aplankę Strazdelį (poeto, kunigo Antano Strazdo paminklą), apėję bažnyčią, sustoję ties Obelių vėjo malūnu, kuris yra unikalus istorinis objektas, nes yra vienas iš nedaugelio išlikusių ir gerai prižiūrimų vėjo malūnų Lietuvoje, stabtelėję Obeliuose prie Laisvės kovų istorijos muziejaus ir pamatę muziejaus teritorijoje pastatytą tremtinio barako kopiją, kurios interjerui sukurti panaudoti eksponatai, atkuriantys skurdžią tremtinio aplinką, pasukome į Degučių kaimą, kuriame gyveno poeto Pauliaus Širvio tėvai, vaikystės ir jaunystės metus praleido pats poetas. Aplankėme unikalias Degučių kapinaites – ramybės ir gyvenimo trapumo pajautimo oazę – ir baigėme kelionę ties Sartų apžvalgos bokštu. Patys drąsiausi pakilo į ne itin aukštą, tačiau nelabai lengvai įveikiamą apžvalgos aikštelę ir atsisveikino su lankytinomis vietomis turtingu Rokiškio kraštu.

Tai supratot, kur čia tos trys Lietuvos? Taip, tai Lietuvos valstybės formos ežeras, sala, kurioje įsikūręs Salų dvaras, ir pats Rokiškio rajonas, savo ribomis primenantis Lietuvos formą. Galite pasitikrinti žemėlapyje. O trejetų tai buvo daug. Štai keli: aplankėme tris dvarus (nepaminėjau Onuškio dvaro, kurio tik įspūdingi griuvėsiai belikę), sustojome trijuose pagrindiniuose rajono miesteliuose, autobuse važiavo trys vyrai, iš kurių vienam dėkojame už įdomius pasakojimus ir aplankytus objektus, antram – už saugią kelionę, o trečiam, kad niekada nepalieka be vyriško dėmesio ir pagalbos mūsų labai moteriško kolektyvo.

Nuoširdžiai dėkojame kelionę organizavusiai ir mūsų poilsiu bei noru pažinti savo kraštą pasirūpinusiai gimnazijos direktorei Jūratei Sveikauskienei.